Dzūkų kultūros festivalio „Čiulba ulba“ organizatoriai, dzūkų audimo tradicijai skirtos platformos „Parėdzymai“ kūrėjai
Eglė ir Rokas Kašėtos, kaip daro daugybė jaunų žmonių, galėtų keliauti po pasaulį, siekti karjeros didmiesčiuose. Visgi juos patraukė Dzūkijos kraštas – šeima įsikūrė Krokšlio kaime prie Ūlos. Jei Rokas – dzūkų dzūkas, tai Eglė gimė vilniečių šeimoje. Nuo mažens dainavo liaudies dainas, vėliau keliavo po kaimus, iš vietinių gyventojų rinko ir užrašinėjo senąsias dzūkų dainas. Taip ne tik vyrą susirado, bet ir dzūkų tarmės pramoko.
Etnomuzikologės Eglės Kašėtienės ir muzikos menininko Roko Kašėtos kryptinga veikla sugrąžina tikėjimą, jog XXI a. dzūkų kultūra vis dar gali būti gyva, atsinaujinanti, ir save toliau kurianti. Tą pažymi ir įrodo ne tik jų sukurtas ir penkis metus trukęs dzūkų kultūros festivalių ciklas ,,Čiulba ulba“, bet ir su festivaliu tiesiogiai nesusijusi veikla, apimanti dzūkų pasaulėjautos, gyvenimo būdo, melodijų, sudėtingos XX amžiaus istorijos ir gyvosios tarmės sklaidą Lietuvos Respublikos mastu, įskaitant tokius projektus kaip Roko „Dzūkodelika“ ar Eglės „Parėdzymai“.
Eglės ir Roko asmenyse telpa begalinis jautrumas gvildenamoms temoms ir stipri lyderystė, kurios neįmanoma ignoruoti. Šiuo metu tiesiog nėra kitų tokių ryškių XXI amžiaus dzūkų kultūros vėliavnešių, kurių veikla ne tik atspindi Dzūkijos gelmių virpėjimą, bet kartu griauna ir pasenusias klišes bei prietarus apie regioninę tapatybę.
Šios jaunos šeimos populiarumas bei gebėjimas aktyvuoti jaunimą ir suburti skirtingų regionų, pažiūrų ir kartų žmones prie bendro tarmės žaizdro byloja apie jų veiklos svarbą, reikšmę ir sėkmę.