(1916–2012)
Lietuvių liaudies dainininkė, liaudies dainų pateikėja. Jos repertuarą, sukauptą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne, sudaro daugiau kaip 900 tekstų, kurių didžiausia dalis yra dainos. Įdainavo garso kasetę „Ainu keliu dainuodama“ (2002), kompaktinę plokštelę „Subatėlės vakarėlį“ (2003), pateikta tautosaka išspausdinta rinktinėje „Gili gili upelė“ (2005).
Gimė Margionių kaime 1916 m. gruodžio 12 d. gausioje Kazio ir Jacentos Saulevičių šeimoje. Ji buvo 9-oji iš 11 vaikų, turėjo penkis brolius ir penkias seseris. Agotė augo apsupta gamtos grožio, dainų ir artimųjų meilę.
A. Saulevičiūtė ketverius metus mokėsi Margionyse, „Ryto“ draugijos privačioje pradinėje mokykloje. Vėliau lenkų valdžia įsakė šią mokyklą uždaryti. Buvo uždaryta ir lietuviškų knygų skaitykla. Dėl šių priežasčių vietinių lietuvių vaikai galėjo mokytis tik tėvų namuose. Dėl sunkių materialinių sąlygų Agotė daugiau nesimokė. Jos asmenybę lavino, turtino ir meniškai gludino pomėgis dainuoti ir vaidinti. Iš pat mažumės Agotė pamilo dainas. Gerą balsą turėjo jos tėvas Kazys Saulevičius, iš jo Agotė išmoko vieną kitą dainą, bet kur kas daugiau – iš motinos – Jacentos Saulevičienės. Kol lankė lietuvišką mokyklą, dainuoti skatino mokytojai, kurie puikiai suvokė liaudies dainų svarbą. Didelę įtaką A. Saulevičiūtei turėjo mokytojos Onos Navickienės dainavimo pamokos. Mokytojas Kazys Krivelis Margionyse buvo suorganizavęs jaunimo chorą, kuriame dainavo ir A. Saulevičiūtė.
Jaunystės metais Agotė Saulevičiūtė vaidino mokytojo Teofilio Sukacko pastatytuose vaidinimuose Margionių klojimo teatre. Pirmasis vaidmuo - Julija dramoje „Vergijos griuvėsiuose“. Vaidino Randamonių teatre, buvo Šv. Kazimiero draugijos narė. Bendravo ir su Margionių kaimo poetu ir saviveiklinio teatro režisieriumi Juozu Gaidžiu. Dar 1941 metais jis pastebėjo gabią merginą ir pakvietė ją vaidinti – atlikti motinos vaidmenį pjesėje „Ašarų pakalnė“. J. Gaidžio spektakliuose ir vaidinimų pertraukų metu Agotė ir jos seserys dainuodavo liaudies dainas.
1942 m. Agotė nutekėjo į Randamonis už Juozo Žuraulios. Gimė duktė. 1948 m. šeima buvo ištremta į Krasnojarsko kr. Tanzibiejaus vietovę. Vėliau perkelta į Berikčiulį. Į Lietuvą grįžo 1958 m. ir apsigyveno Druskininkuose, nes jų namai Randamonyse buvo užimti. Gyvendama Druskininkuose, A. Žuraulienė priklausė meno saviveiklos kolektyvui, ji dažnai buvo kviečiama dainuoti Druskininkų kultūros renginiuose, dainuoti Vilniuje jaunimui, 1988 metais jai teko dainuoti net mokslinės folkloristų konferencijos svečiams. Aktyviai dalyvavo Druskininkų krašto klubo, buvusių tremtinių, kitų organizacijų veikloje.
Šią talentingą dainininkę pirmasis 1976 m. atrado ir prisidėjo prie jos dainų išlikimo mokytojas lituanistas, kraštotyrininkas Bronius Šukys. „Su dzūkų dainininke Agota Žurauliene-Saulevičiūte susipažinau 1976 m., gydydamasis Druskininkuose. Į jos namus mane nuvedė varėniškė Antanina Pigagienė, iš kurios užrašinėjau dainas“ – prisimena B. Šukys (Aš išdainavau visas daineles. Kn..2 ., Vilnius, 1988, p. 263). Taip prasidėjo B. Šukio bendradarbiavimas su šia turtingą repertuarą išdainavusia dainininke. Per ketverius su viršum metų iš jos užrašė 714 tautosakos vienetų, tarp jų per 660 dainų ir ratelių.
Iš viso iš A. Žuraulienės užrašyta per 900 tautosakos tekstų. A. Žuraulienė išleido garsajuostę „Ainu keliu dainuodama“(2002), kompaktinę plokštelę „Subatos vakarėlį“ (2003).
2002 metų gruodžio mėnesio 30 dieną Kultūros ministerijoje Agotei Žuraulienei buvo įteikta Lietuvos respublikos Kultūros ministerijos premija ir diplomas už nuopelnus saugant ir puoselėjant lietuvių tradicinę kultūrą.
2005 m . Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido A. Žuraulienės atliktų tautosakos kūrinių rinktinę „Gili gili upelė“. Knygos gale yra pridėta kompaktinė plokštelė, kurioje pateikiami įvairiu metu iš A. Žuraulienės užrašytos 21 dainos garso įrašai. Taigi įamžintas ir skambus, skaidrus, aukštas, malonaus tembro dainininkės balsas.
Atrenkant dainas knygai, didžiausias dėmesys buvo kreiptas į teksto bei melodijos tobulumą. Norint kuo išsamiau atskleisti pateikėjos savitumą, pakartotinai paskelbtos kelios Lietuvių liaudies dainyne publikuotos, nedaug užrašytų variantų turinčios dainos. Dalis tekstų paimta iš A. Žuraulienės dainų kasetės Ainu keliu dainuodama ir iš 2004 metais muzikos mokytojos ekspertės Birutės Zalanskienės įrašymų. Knygoje yra 200 įvairių žanrų liaudies dainų, keletas pasakų, šiek tiek mažųjų folkloro žanrų kūrinėlių.
Rinktinę parengė dvi didžiulę patirtį turinčios mokslininkės tautosakininkės – Bronislava Kerbelytė ir Živilė Ramoškaitė bei jauna folkloristė dr. Edita Korzonaitė. Įžanginiame straipsnyje, kurį parašė dr. E. Korzonaitė, šiltai nupasakotas Agotės Žuraulienės gyvenimas, pateikiamas skelbiamos tautosakos vertinimas autorės požiūriu. E. Korzonaitė taip pat parengė knygos gale esančius dainų tekstų paaiškinimus bei aptarė ir kitą A. Žuraulienės tautosaką: pasakas, patarles ir priežodžius, mįsles, etnografinius pasakojimus. Ž. Ramoškaitė įžanginiame straipsnyje „Apie Agotės Žuraulienės dainavimą ir dainas“ išanalizavo didžiulio A. Žuraulienės dainų repertuaro muzikines ypatybes, aptarė dainininkės balso savybes.
A. Žuraulienė 2008 m. gegužės 21 d. lankėsi Varėnos viešojoje bibliotekoje, dalyvavo Petro Zalansko tautosakos ir atsiminimų rinktinės „Čiulba ulba sakalas“ pristatyme bei pradžiugino visus subtiliu dainavimu. Bibliotekininkės pasinaudojo šia proga ir paprašė dainininkės, ką nors įrašyti bibliotekos fonde saugomos knygos „Gili gili upelė“ antraštiniame lape. A. Žuraulienė paliko tokį įrašą: „Kraštotyros skyriui Agota Žuraulienė Su pagarba“. Taigi galime džiaugtis knyga, susipažinti su į rinkinį sudėta dzūkų tautosaka, klausytis įrašų ir mokytis dainų.
Agotė Žuraulienė mirė 2012 m., palaidota Druskininkų Ratnyčios kapinėse.