2023 m. Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinė premija paskirta rašytojui Donaldui Kajokui už prozos kūrinių trilogiją „Kazašas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007), „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (Tyto alba, 2012) ir „Skudurėlių šventė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021). Premija laureatui įteikta 2023 metų spalio 19 dieną Subartonių kaime, V. Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame muziejuje, minint Krėvės 141-ąsias gimimo metines.
Donaldas Kajokas – poetas, eseistas, prozininkas, 1999 m. apdovanotas Nacionaline premija. D. Kajoko kūryba, išversta į bemaž dvi dešimtis pasaulio kalbų, įvertinta daugeliu svarbių Lietuvos literatūrinių premijų. Pirmiausia D. Kajokas žinomas kaip poetas. Tačiau ne ką menkesnio susidomėjimo sulaukė ir jo eseistikos darbai bei romanai. Autorius savo kūriniuose kalba apie pasaulio vienovę, akimirkos trapų grožį, žmogaus buvimo pasaulyje prasmę, remiamasi ne tik savo įspūdžiais, bet ir plačiu filosofinės minties kontekstu. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1985 m.
Donaldas Kajokas gimė 1953 birželio 13 dieną Prienuose. 1971–1975 m. studijavo Kauno kūno kultūros institute (dabar Lietuvos sporto universitetas). 1975–1976 m. dirbo Kauno vaikų sporto mokykloje sportinės gimnastikos treneriu, paskui trumpą laiką Turistų klubo instruktoriumi ir Greitosios pagalbos sanitaru. 1977–1980 m. dirbo Literatūros muziejuje vyriausiojo mokslinio bendradarbio pareigose, o 1981–1989 m. Kauno radijo matavimų technikos mokslinio tyrimo instituto katilinėje chemijos laborantu. Nuo 1989 m. pradėjo dirbti „Nemuno“ žurnalo skyriaus redaktoriumi, o žurnalui tapus savaitraščiu iki pat 2012 metų darbavosi jame vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Šiuo metu yra profesionalus rašytojas. D. Kajoko kūryba įvertinta daugeliu Lietuvos literatūrinių premijų, išversta į bemaž dvi dešimtis pasaulio kalbų, įtraukta į moksleivių ir studentų mokslo programas, cituojama moksliniuose straipsniuose, apie poeziją, eseistiką ir romanus rašomi magistro darbai. Rašytojas dalyvavo kūrybos skaitymuose Lenkijoje, Ukrainoje, Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Gruzijoje, Liuksemburge, JAV. Išvertė ne vienos šalies poezijos ir prozos kūrinių, filosofinių tekstų, kai kurie vertimai išleisti atskiromis knygomis. Yra sudaręs bei redagavęs virš dvidešimties kitų autorių knygų.
Romane „Kazašas“ susipina tikrovė, sapnai, fikcijos. Knygos kompozicija – tartum dvigubas apskritimas. Viduryje – pagrindinio veikėjo Izidoriaus, buvusio verslininko, netikėtai susidomėjusio tapymu, gyvenimas ir beprotystė. Antrasis, išorinis, ratas naujai interpretuoja Marijos Magdalietės motyvą: prostitutės širdis – vienintelė širdis, neapleidžianti besikamuojančio žmogaus netgi tada, kai jo smegenis iki galo išdegina „juodoji ugnis”.
Romane „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ atpažįstami naujausio poezijos rinkinio „Kurčiam asiliukui“ ir pirmojo romano „Kazašas“ motyvai ir intonacijos. Trisdešimtmetis programuotojas Gabrielius Aušautas, po brolio žūties nutaręs dvasios ramybės ieškoti sename dvare, stūksančiame ežero pakrantėje, atsiduria tartum XVIII šimtmečio atmosferoje, čia beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų. Kuriama unikali magiška erdvė, pro realybės plyšius spindi anapusybė, o greta realių veikėjų būriuojasi nesybės. Savarankišku veikiančiu asmeniu, ko gero, laikytinas ir verčiantis „sąmonę lengvai haliucionuoti“ ežeras. Kasdienybę netrunka sudrumsti paslaptingi įvykiai; riba, skirianti esybes nuo nesybių, pasirodo, nėra neperžengiama. Patekęs į keisto gyvenimo sūkurį, Gabrielius mėgina įžvelgti labai paprastą, civilizacijos ir banalumo luobą nusipurčiusią prasmę.
„Skudurėlių šventė“ yra paskutinė trilogijos dalis. Rašant šį kūrinį rašytojui labiau rūpėjo ne socialinė terpė, o žmogaus vidus, jo šventumas ir monstriškumas, kurių, pakilus dar aukščiau, irgi tarsi nebelieka... „Skudurėlių šventė“ – romanas apie dviejų vyrų mirtį, išėjimą iš pasaulio... Tai romanas apie neišvengiamą mirties slėpinį, apie nykstamybę, būdingą, pasak R. M. Rilke's, ir mums, nykstamiausiems, apie vilties ir tikėjimo vos pastebimus brangakmenius, apie kuklų stogelį virš to, ką užgyveno rašantysis, apie jo intelektualinės-dvasinės slinkties kryptį, apie neregimas, sykiais kraupias, sykiais šypsningas, tačiau neabejotinai egzistuojančias ir visus mus veikiančias jėgas, – taip, romanas ir apie tai, ir apie visai ką kita.
