(1884–1925) Kunigas
Juozas Bakšys gimė 1884 m. rugsėjo 4 d. Utenos apskrityje Kuktiškių valsčiuje Asmalų kaime. Mokėsi Kuktiškių pradinėje mokykloje. Baigęs keturias klases Švenčionyse, privačiai pasimokęs Vilniuje, J. Bakšys 1904 m. įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją. Ją baigė 1908 metais ir buvo įšventintas į kunigus. Austrijoje, Insbruko universitete, pradėjo studijuoti teologiją.
1912 m. baigęs universitetą ir įgijęs teologijos daktaro laipsnį, J. Bakšys grįžo į Vilnių. Buvo paskirtas Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios vikaru. Šalia tiesioginių pareigų, jis steigė lietuviškas organizacijas, skaitė paskaitas įvairiomis temomis, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje ypač „Vienybėje“ ir „Aušroje“. 1914 m. kovo 6 d. atsisakęs pareigų Visų Šventųjų bažnyčioje, kun. J. Bakšys nuolat dirbo „Aušros“ redakcijoje. Tuo metu lietuvių tautiškas susipratimas Vilniaus krašte buvo labai silpnas. „Aušra“ kaip tik ir pasiryžo pritraukti lietuvius prie savo kalbos ir tėvynės meilės bei tautiško susipratimo. J. Bakšys prisidėjo organizuojant visų vietovių ir luomų lietuvių atstovų konferenciją, kuri vyko 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje, buvo jos dalyvis (iš viso konferencijoje dalyvavo 222 atstovai). Konferencijoje buvo priimta rezoliucija, kad Lietuva turinti būti nepriklausoma ir demokratinė valstybė etnografinėse ribose, taip pat slaptu balsavimu posėdyje buvo išrinkta Lietuvos Taryba (iš 20 asmenų), kuri vėliau – 1918 m. vasario mėn. 16 d. – paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.
Vilniaus vyskupijos administratorius Michalkevičius (sulenkėjęs lietuvis) panaudojo griežtas sankcijas: kun. J. Bakšį iškėlė į Dzūkijos užkampį. 1919 m. atvykęs į Merkinę, Vilniaus švietimo draugijos „Rytas“ vardu pradėjo steigti pradžios mokyklas, kurios sulaukė didelio pasisekimo. Klebonas K. Ribikauskas labai džiaugėsi, sulaukęs tokio uolaus ir ryžtingo veikėjo. Tuo metu kaip tik vyko kovos su besiveržiančiais lenkais prie Merkio ir Nemuno krantų. Kun. J. Bakšys skatino jaunimą imtis ginklo ir stoti savanoriais į kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės, savo autoritetu bei gyvu žodžiu ypač paveikdamas Dainavos krašto jaunimą. Jis pats įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, aktyviai dalyvavo jos veikloje. J. Bakšys bičiuliavosi su prof. Vincu Krėve. Susitikdami sielodavosi dėl Dzūkijos jaunimo ateities. 1921 m. juodu nusprendė Merkinėje įsteigti vidurinę mokyklą. Švietimo ministrui parašė prašymą. Švietimo ministerija leido ir jos direktoriumi paskyrė kun. dr. Juozą Bakšį. Jis kvietė visus geros valios lietuvius kas kuo gali prisidėti. Pats vyko į kaimus prašyti lentų, plytų ir kitokių statybinių medžiagų. Ir per porą mėnesių apgriautas didelis namas pavirto į gražią ir erdvę vidurinę mokyklą. Kun. Bakšys kreipėsi į Amerikoj gyvenančius dzūkus, kad jie paremtų tą švietimo židinį. Pirmasis atsiliepė kun. Čaplikas, pats aukojo ir daug iš kitų surinko aukų. Mokykla per trumpą laiką buvo visa kuo aprūpinta ir turėjo daug mokinių.
Gyvendamas Merkinėje kun. J. Bakšys įgijo didelę gyventojų pagarbą. 1921 m. gaisrui sunaikinus apie pusę miestelio, daug žmonių liko be pastogės ir maisto. Kun. J. Bakšys pirmasis ėmė organizuoti padegėliams pagalbą. Dėl tos visos veiklos Merkinės nutautėję lietuviai, ypač tie, kurių vaikai buvo pabėgę į lenkų legionus, pyko ir neapkęsdavo kun. J. Bakšio. Jis gavo du anoniminius grasinančius laiškus, kuriuose raginamas „bėgti iš Merkinės, nes kitaip pirm laiko žus.“ 1924 m. gruodžio 17 d. jo paties namuose nepažįstamas žmogus į kun. Bakšį paleido tris šūvius. Jis buvo išvežtas į Kauno miesto ligoninę, čia padaryta operacija. Tačiau 1925 m. sausio 7 d. staiga mirė nuo kraujo krešulio. Palaidotas Utenos miesto kapinėse, šalia savo brolio kunigo.
Kun. Juozas Bakšys, žadindamas tautinę lietuvių savimonę, buvo ryškus šviesulys Dzūkijos padangėje, iki mirties rūpinosi mokykla, mokytojais ir auklėtiniais. Atgimimo laikotarpiu Merkinėje viena gatvė pervadinta J. Bakšio vardu.
Mirė 1925 metais.