(1935–2002)
1935 m. birželio 4 d. Margionių kaime gimė įžymus gamtininkas, botanikas, aplinkosaugininkas ir kraštotvarkininkas Kęstutis Pranciškus Balevičius, daugelio mokslinių darbų autorius.
1957 baigęs Vilniaus universitetą, dirbo Valstybiniame gamtos apsaugos komitete, o 1966 m. pakeliamas Gamtos apsaugos komiteto prie Lietuvos TRS Ministrų Tarybos Augalijos apsaugos skyriaus viršininku, o netrukus Kraštovaizdžio ir augalijos apsaugos skyriaus viršininku. Ilgainiui Gamtos apsaugos komitetas keitė pavadinimą (tapo Valstybiniu), keitėsi ir Kęstučio pareigybės (1979–1991 m. Gamtos apsaugos komiteto pirmininko padėjėjas). Jam inicijuojant ir pačiam dalyvaujant buvo pirmą kartą inventorizuoti visi Lietuvos senieji parkai ir unikalieji medžiai, nustatytas jų statusas, apsaugos ir tvarkymo reglamentas. Ypač reikšmingas jo indėlis į pirmojo šalyje Nacionalinio parko 1974 m. įsteigimą.
Parašė knygas: „Lietuvos gamtos paminklai“ (1971), „Lietuvos draustinės vietos“ (1977); su kitais autoriais jis parašė reikšmingas botanikos ir dendrologijos knygas. Tai: „Punios šilas“ (1976), „Čepkeliai“ (1977), „Lietuvos TSR nacionalinis parkas“ (1981), „Po Kamanų rezervatą“ (1981), „Nacionalinių parkų organizacija TSRS“ (1982, rusų k.), „Čepkelių rezervatas“ (1984). Juridinę galią įgavusių kapitalinių darbų: „Lietuvos TSR raudonoji knyga“ (1981) – K. Balevičius redakcinės komisijos narys ir bendraautoris, „Lietuvos raudonoji knyga“ (1992) – K. Balevičius atsakingas redaktorius ir bendraautoris, Lietuvos raudonosios knygos „Raudoni lapai“ 1–4 Nr. (1993–1996) – K. Balevičius vyriausiasis redaktorius.
Dideli darbai nenuslopino traukos gimtajam kaimeliui. Nuolat aplankydavo motiną ir tėvą Vaclovą, kaimo šviesuolį, mokytoją, po mirties palikusį rankraščius apie savo kaimo gyvenimą. Kiekvieną kartą atvykęs parymodavo prie medžių – gamtos paminklų: senosios drevėtos pušies „drave“ vadinamos ir keturkamienės „Lietuvio liepos“.
Mirė 2002 m. rugpjūčio 10 d., palaidotas Margionių kaimo kapinėse.