Varėnos viešojoje bibliotekoje (II aukšte) veikia spaudinių paroda „Kraštiečių sukaktys“
Kompozitoriui Vladui Švedui – 90
Parodoje eksponuojami straipsniai apie žymaus kraštiečio gyvenimą ir kūrybinę veiklą: Justino Adomaičio – „Simfonijose įpintos dzūkų godos“[1] ir „Simfonijose – praeities godos ir ateities vizijos“[2], Aldonos Jankauskienės „Dzūkiškas godas išliejęs simfonijų garsais“[3] ir kt. Pasaulio koncertų sales apkeliavę V. Švedo kūriniai ne kartą skambėjo ir gimtinėje. Apie tai byloja Romanos Vaičkutės straipsnis „Vlado Švedo dainos – Lietuvos Nepriklausomybei“[4], o apie kompozitoriaus ryšį su gimtaisiais Dubičiais pasakoja Danutė Valentukevičienė straipsnyje „Širdis liko Dubičiuose“ [5]. Parodą papildo Elenos Glavickienės sudaryta Vladui Švedui skirta bibliografija, supažindinanti su kompozitoriaus biografija, muzikiniais kūriniais bei literatūra apie V. Švedą.
Biografija. Vladas Švedas gimė 1934 m. balandžio 2 d. Dubičių kaime girininko šeimoje. Nors jo tėvui Vladui Švedui (1907–1976) pagal paskyrimus teko dirbti ir Lenkijoje, ir okupuotame Vilniaus krašte, šeimoje vyravo lietuviška kultūrinė aplinka. Motina Ona Švedienė turėjo skambų balsą, mokėjo aibes lietuvių dainų. Švedų šeima Dzūkijoje gyveno neilgai (dėl „Armijos krajovos“ siautėjimo turėjo išsikelti į Panevėžio miškų urėdiją), tačiau vaikystėje patirtas gamtos grožis, įspūdingas gimtinės šilų ošimas, pievų ir laukų platumos, kaimo žmonių nuoširdumas ir papročiai, begalinio grožio liaudies dainos, būsimam kompozitoriui ir dzūkų folkloro tyrėjui paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui.
Pradžios mokyklą V. Švedas baigė Upytėje (Panevėžio raj.) 1946 metais. Pažintis su muzika prasidėjo besimokant Panevėžio berniukų gimnazijoje (1946-1951 m). Čia jis grojo pučiamųjų orkestre, čia, kompozitoriaus Antano Belazaro paskatintas, sukūrė pirmuosius kūrinėlius. 1953-1958 metais studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, prof. Jadvygos Čiurlionytės vadovaujamoje folkloro katedroje. 1958–1967 metais V. Švedas dėstė muzikos teorijos disciplinas Panevėžio aukštesniojoje muzikos mokykloje ir, nuo 1967 m. apsigyvenęs Kaune, dirbo pedagoginį darbą Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar konservatorija), buvo šios mokyklos muzikos teorijos skyriaus vedėjas, 1976–1982 metais vadovavo Kauno menininkų namams, o 1982-1985 metais buvo M. ir K. Petrauskų memorialinio muziejaus direktoriumi. Nuo 1990 m. atsisakė visų pareigų ir dirbo vien kūrybinį darbą.
Kūryba. V. Švedas – vienas iš produktyviausių Lietuvos kompozitorių. Svarbiausi kūriniai: operos „Kauko sakmė“, „Gėlių mergytė“, sceninė poema „Vilties ir skausmo psalmės“, 4 simfonijos, 6 vokalinės simfoninės poemos, oratorija „Requiem“, per 200 dainų ir dar daug įvairių muzikos kūrinių. V. Švedo muzikos stilistikai didelės įtakos turėjo gimtosios Dzūkijos dainos, lietuvių folkloro studijos Muzikos akademijoje, taip pat M.K. Čiurlionio kūryba ir pasaulėjauta. Vlado Švedo kūryboje vyrauja Tėvynės ir tautos, jos praeities tema, religiniai filosofiniai apmąstymai. Kompozitorius yra parašęs daug pedagoginės paskirties kūrinių, dainų, instrumentinių miniatiūrų mėgėjų ansambliams, kaimo kapeloms. Kita vertus, kompozitorius nuosekliai domėjosi moderniomis XX a. muzikos kryptimis. Įvairiuose leidiniuose ir interneto šaltiniuose muzikologų ir kultūros istorikų kompozitorius Vladas Švedas yra vadinamas šiuolaikinės moderniosios lietuvių muzikos etalonu.
Dalyvavo šiuolaikinės muzikos festivaliuose: „Varšuvos ruduo“ 1969, 1971, 1973, 1975 metais ir daugelyje festivalių Lietuvoje: Pažaislio, „Gaida“, „Iš arti“, „Muzikos ruduo“. Jo kūriniai atlikti taip pat ir užsienyje, festivaliuose: „For fest Kromĕříž“ (Čekija, 1993), pasauliniame arfos kongrese Dubline (Airija), Bostone ir Vorčesteryje (JAV), Helsinkio J. Sibelijaus salėje (Suomija), Gente (Belgija), Hamburge (Vokietija), Švedijoje, Austrijoje, Šveicarijoje. Turėjo 10 autorinių naujų kūrinių perklausų-pristatymų Kompozitorių sąjungoje.
Veikla. Kompozitorius daug jėgų skyrė ir muzikinei švietėjiškai veiklai. Jis rasdavo laiko dalyvauti muzikos dienose, šventėse, festivaliuose, su autoriniais koncertais ir pokalbiais apie muziką aplankė beveik visus Lietuvos miestus ir miestelius. Pasaulio koncertų sales apkeliavę V. Švedo kūriniai ne kartą skambėjo ir gimtinėje. Profesionalaus meno sklaida besirūpinančio kompozitoriaus dėka Dubičiuose V. Švedo kūrinius grojo Kauno valstybinis choras, vadovaujamas Petro Bingelio. 2006 m. Varėnos kultūros centre vykusiame Kovo 11-osios minėjime V. Švedas surengė autorinį vakarą.
V. Švedo pastangomis Kaune memorialinėmis lentomis buvo pažymėti namai, kuriuose gyveno kompozitoriai Juozas Indra, Juozas Pakalnis, Teodoras Brazys, sutvarkyti kompozitorių Juozo Gruodžio, Stasio Šimkaus, Juozo Pakalnio, Česlovo Sasnausko antkapiniai paminklai ir kapai. Vladas Švedas įdėjo daug pastangų, kad būtų išsaugoti Stasio Šimkaus ir Juozo Pakalnio kūrybiniai palikimai. Organizavo ir vedė koncertus „Pro memoria“, skirtus Kaune gyvenusių kompozitorių atminimui. Surado, redagavo ir instrumentavo jų kūrinius. 1970-1973 metais, būdamas Kauno Menininkų namų direktoriumi, rūpinosi, kad būtų restauruoti ir suremontuoti Menininkų namai, jo rūpesčiu buvo įkurtas kamerinis choras, kamerinis orkestras ir senosios muzikos ansamblis, poezijos teatras.
Apdovanojimai: 1991 m. Jono Švedo premija už ciklą liaudies instrumentų ansambliui „Trys pagonių apeigos“ (I premija neskirta) ; 1997 m. Lietuvos kultūros ministerijos ir kompozitorių sąjungos II premija už Antrąjį styginių kvartetą (iš 19 pateiktų kvartetų) ;1997 m. E. Grygo (Norvegija) sonatų konkurso paskatinamoji premija už Sonatą smuikui ir fortepijonui; 2005 m. paskelbtas festivalio „Muzikos ruduo“ laureatu; 2009 m. įteiktas Kauno Santakos 3-iojo laipsnio garbės ženklas.
Kompozitorius mirė 2012 m. birželio 8 d. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse
Grafikei
Ramunei Antaninai Vėliuvienei – 75-eri
Parodoje eksponuojamos Ramunės Vėliuvienės iliustruotos knygos: „Du kiškeliai pagiry: lietuvių liaudies mįslės“ (1981), „Sužeistas vėjas: lietuvių liaudies mitologinės sakmės“, (1987), Vitalijos Bogutaitės „Kelionė“ (1989), Marcelijaus Martinaičio „Atrakinta“ (1996), Laimos Bloznelytės „Esu“, Norberto Vėliaus „Tikras karalius, kuris bijo mašinų ir elektros“ (1999) ir straipsniai iš periodinės spaudos apie R. Vėliuvienės gyvenimą bei kūrybą. Ramunė Antanina Vėliuvienė (Pigagaitė) gimė 1949 m. balandžio 29 d. Rudnios kaime.
„Senelis Jonas Pigaga buvo Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, Perlojos respublikos gynėjas, atėjus tarybiniams laikams jis kategoriškai atsisakė stoti į kolūkį, nes nenorėjo atiduoti savo kalvės, savo įrankių ir savo arklio. Tada mano tėvelį, dirbusį Varėnos švietimo inspektoriumi, išmetė iš darbo ir jis su mama išvažiavo į mažą Rudnios kaimelį ant Ūlos kranto ir stengėsi mokytojauti tyliai kaip pelytės“ – viename interviu sako Ramunė Vėliuvienė. [6]
1956–1960 metais mokėsi Varėnos vidurinėje mokykloje, 1960–1966 – Vilniaus M.K. Čiurlionio meno mokykloje, 1966–1972 – studijavo Vilniaus dailės institute. 1999 m. stažavosi Franso Mazarelio centre Belgijoje. Nuo 1978 metų – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Kūriniai darnios, aiškios kompozicijos, sukurti meistriškai įvaldytomis tradicinėmis technikomis, vyrauja etinių, moralinių, meninių vertybių apmąstymo tema.
Nuo 1973 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Pirmasis parodose eksponuotas reikšmingas dailininkės darbas – litografijų ciklas „Kalendorinės lietuvių šventės“ (1978). Jame vaizduojami jau ir tuomet beveik išnykę, tik iš pasakojimų ar rašto šaltinių žinomi simboliniai ritualai, liaudies dainose minimos stebuklingos būtybės. Dar mokydamasi M.K. Čiurlionio meno mokykloje dailininkė buvo aktyvi ten plitusio etnokultūrinio sąjūdžio dalyvė. Paskatinta mokytojų, domėjosi lietuvių liaudies menu, etnografinėse kraštotyros ekspedicijose piešdavo objektus muziejams, kartu su mokytojais ir bendraklasiais švęsdavo tradicines kalendorines šventes. Ankstyvoji jos kūryba, diplominiai darbai mokykloje ir Dailės institute susiję su mitologinėmis sakmėmis. Ji sukūrė iliustracijas ir savo vyro etnologo Norberto Vėliaus sudarytam lietuviškųjų sakmių rinkiniui „Sužeistas vėjas“ (1987) – šiurpias, bauginančias, skirtas ne vaikams, kaip ir sakmių tekstai.
Grafikei Ramunei Vėliuvienei ir jos kartai vokiečių prozininkas Hermanas Hesė (Hermann Hesse) buvo kultinis rašytojas – visiems darė įspūdį jo filosofinės nuostatos ir kūryba apie dvasios keliais žengiantį žmogų. 2002 m. gimtajame H. Hesės mieste Kalve (Vokietija) buvo minimos 125-osios rašytojo gimimo metinės. Ten surengtoje parodoje R. Vėliuvienė pristatė dvi darbų serijas – romanui „Sidharta“ skirtus skaitmeninius atspaudus su indiškais motyvais Dzūkijos medžių kamienų fone (Gyvybės medis), ir spalvotus ofortus pagal „Stepių vilką“. Dalį abiejų ciklų darbų Hesės memorialinis muziejus įsigijo.
Ypač gerai žinomas bene svarbiausias dailininkės darbas – dvylikos ofortų serija „Evangelijų skaitymai“ (1991–1994), vizualios Šventojo Rašto interpretacijos. Čia nuosekliai pasakojama Jėzaus gyvenimo istorija nuo Apreiškimo Marijai iki Prisikėlimo, tik nematyti žmonių – vien daiktai, krikščioniškieji simboliai ir veikėjų atributai paslaptingoje aplinkoje.
2020 metų vasario 4–29 dienomis sostinės Rotušėje veikė neįprasta grafikės Ramunės Vėliuvienės paroda „Regimoji atmintis“ . Šis dailininkės ciklas įtaigiai iliustruoja sūkuringą XX amžiaus laiko tėkmę. Autorė pasakoja keleto savo šeimos kartų istorijas, apmąstydama ir svarbiausius XX a. socialinius, politinius pokyčius.
Žymi menininkė nepamiršta savo gimtojo krašto ir Varėnoje yra keletą personalinių parodų (2000, 2002, 2007, 2020).
R. Vėliuvienės darbai publikuoti : „Lietuvių grafika 1971–1974“ (1976), „Lietuvių grafika 1975–1980“ (1983), „Lietuvių grafika 1980–1985“ (1987), „Lietuvos dailininkų sąjunga II. Art serija“ ( 2004) ir kultūriniuose leidiniuose: „Nemunas“, „Poezijos pavasaris“, „Kultūros barai“, „Literatūra ir menas“, „7 meno dienos“.
Apdovanota Talino miesto diplomu (Talino grafikos trienalė, Estija, 1976), Respublikinės jaunųjų dailininkų parodos diplomu (Kaunas, 1978), Sąjunginės estampo parodos diplomu (Maskva, Rusija, 1981), Tarptautinės mažosios grafikos bienalės diplomu (Vilnius, 1996)
Jos darbus galima pamatyti Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Vokietijos, JAV muziejų fonduose, privačiose kolekcijose.
Parengė Laimutė Cibulskienė
Skaitytojų aptarnavimo skyriaus bibliografė
[1] Dainava.- 2003, Nr. 2, p. 64–67
[2] Nemunas.- 2004, bal. 15, p. 9
[3] Dainava.- 2009, Nr. 2, p. 60–62
[4] Giružis.- 2006, kovo 11, p. 3
[5] Giružis.- 2007, rugpj. 24, p. 5
[6] Šepetytė, Danutė Šeimos paveikslas apnuodytame lauke // Mūsų Respublika.- 2020, kovo 16