Lapkričio 15 d. Varėnos viešojoje bibliotekoje vyko konferencija „Martynui Vainilaičiui – 90“. Konferencijoje ketino dalyvauti ir humanitarinių mokslų daktarė, docentė, literatūrologė, vaikų literatūros tyrėja Loreta Žvironaitė. Gaila, kad dėl pasikeitusių aplinkybių susitikime ji nedalyvavo, bet džiugu, kad sutiko pasidalinti savo pranešimu, kviečiame skaityti.
Martynas Vainilaitis pienių lauke. Nuotrauka Sofijos Vainilaitienės
Loreta Žvironaitė
Martyno Vainilaičio poezija vaikams: kvapas ir spalvos
Martynas Vainilaitis lietuvių vaikų poezijos raidoje žinomas kaip ypatingai subtilus tradicinės struktūros eilėraščio kūrėjas, praturtinęs vaikų eilėraštį mitine pasaulio sąranga, kūrybingu folkloro panaudojimu bei stilizacijomis, atskleidęs mitinio pasaulio prasmę ir grožį. Labai dažnai jo poezijai apibūdinti pasitelkiami trys žodžiai – ausis, akis, širdis, kurie tapo Vainilaičio poezijos credo, o akstiną davė eilėraštis „Pragydo paukštelis“. Kitaip tariant, jo posmuose juntama akustinio skambesio, vizualumo ir nuojautos dermė. Muzikalus, dainingas Vainilaičio eilėraštis ne tik skamba, bet ir švyti įvairiausiomis spalvomis bei atspalviais. Poetas literatūrologų vadinamas vaivorykštės spalvų poezijos kūrėju. Apskritai Vainilaičio poeziją būtų galima analizuoti pasitelkiant visus penkis jutimus: regą, klausą, skonį, uoslę ir lytėjimą. Visi jutiminiai potyriai vienodai svarbūs, susiję, papildo vienas kitą. Taip sukuriamas naujas, kitoks, dar niekieno neatrastas poetinio kalbėjimo su vaiku būdas. Tuo Vainilaičio poezija išskirtinė, unikali, nors ir įvardijama klasikine, tradicine. Vainilaitis dažnai gretinamas su Vyte Nemunėliu (nesvarbu, kad ir pats yra prisipažinęs, jog tai jo kūrybos mokytojas), Kostu Kubilinsku ar Anzelmu Matučiu, tačiau juos vienija tik formalūs kriterijai: eiliuotos kalbos ritminė sandara, semantiniai lyrikos komponentai bei, kaip įprasta sakyti, adresatas, įspraustas į tam tikro amžiaus rėmus. Kita vertus, kaip tik jutiminių potyrių visuma poezijoje išskiria Vainilaitį iš kitų kūrėjų, leidžia kalbėti apie universalų adresatą bei jo suvokimo galimybes. Pasak paties Vainilaičio, „muzikos, dailės ir literatūros sintezė vaikų poezijoje būtina. Juk rašydamas ir jauti, ir matai, ir girdi“. Kitame interviu poetas antrina, jog „poeziją veikė muzika ir dailė. Gal todėl ir mano eilėraščio pradmenis lemia garsas ir spalva. Iš pradžių išgirstu garsą, garsinį pradą – žodį, o vėliau muziką... Ieškau žodžio, kuris atitiktų tą garsą, po to ieškau spalvos. O spalva juk irgi skamba – prisiminkime kad ir impresionistų tapybą...“
Juslinių potyrių svarbą yra akcentavę daugelis filosofų bei mokslininkų (Džonas Lokas, Džordžas Berkeley, Denisas Diderot, Kazimieras Narbutas, Algirdas Julius Greimas). Svarbiausia ne daiktas, jo dydis ar forma. Svarbiau kvapas, spalva, skonis, garsas. Svarbūs sukeliami pojūčiai, kurie itin stipriai veikia mūsų pasąmonę. Tai prasminga sielos išraiška, sukurianti naujas idėjas, primenanti asmeninę patirtį. Kvapų ir spalvų sukeliamas įspūdis panašus ir labai stiprus. Kylančios asociacijos gali padėti sugrįžti į vaikystę, atverti nepatirtas erdves ar sukurti naujas idėjas.
Vainilaičio poezijoje kvapas „pažadina“ vaizdinius, prisiminimus, todėl yra tapatus spalvos sukeliamiems pojūčiams. Jokiu būdu negalime išskirti vienos juslės. Vainilaitis žaidžia jusliniais potyriais ir taip sukuria išskirtinį eilėraštį.
Vainilaičio kvapų ir spalvų pasaulis nukreiptas į labai konkrečią erdvę – tėviškę, kuri susijusi su ilgesiu, nostalgija, kartais net skausmingai perveriančiu saldžiai maloniu skausmu: „Dvelkia rytmečio vėsa./ Skleidžia šilagėlė žiedą./ Violetinė rasa/ Kaip žirniukai lapais rieda. // – Ko verki? .. Neskinsiu ne./ Kelk aukščiau galvelę trapią, / Tavo žiedas gimtine – / Tėviškėlės vėju kvepia“ („Šilagėlė“). Vainilaitis vaiką graudina, visiškai sąmoningai nori įspėti, jog tai, kas tikra, kartu yra ir trapu, ir laikina. Kvapų pasaulį atspindintis epitetas labiausiai galėtų būti sietinas su žodžiu „žemė“ ir apimtų universalią šio žodžio reikšmę.
Vainilaičio vizijose – Dzūkijos krašto gamtos pasaulis – Mergežeris. „Tai mano tėviškė – mielas Mergežeris. Prie tos liepos, prie tų suraizgytų, sumazgytų žingsnio pločio šaltinėlių, sakais kvepiančioje pirkioje aš gimiau ir buvau įkeltas į žilvitinį lopšį /.../ iš pintinio lopšio išlipęs, išmokau ir aš dainuoti. Ir dainuoju lig šiolei“. Kvapas pažadina vaikystės ilgesį. Šilai kvepia sakais, kadugio šakelė kvepia vaikystės prisiminimais: „O vėjas kadugio šakelę/ Kedena, kvepiančią sakais („Verbų sekmadienis“). Vainilaitis „atkuria tą pasaulį, kuris, metams slenkant, nesugrąžinamai dingsta su vaikystės mąstymo ir vaizduotės universlumu“, – teigia Vincas Auryla. Beje, sakais kvepianti vaikystė yra išskirtinis Vainilaičio poezijos įvaizdis.
Spalvos ir kvapai ne tik perteikia, bet ir sustiprina akimirkos įspūdį: „Nei vilko, nei šeško, nei lapės./ Tik nendrių buveinė žalia./ Tik puplaiškiai, mėlynos kvapės/ Ir ajero kardas šalia“ („Bevardis upelis“). Kvapė – žuvis vėgėlė, tačiau Vainilaitis, norėdamas sustiprinti iškilusius vaizdinius renkasi mažiau žinomą pavadinimą, tačiau ryškesnį, įtaigesnį, sukeliantį stipresnius emocinius potyrius. Tėviškės prisiminimai skleidžiasi gamtos prieglobstyje. „Poetas puikiai pažįsta gamtą ir į ją žvelgia lyg pro didinamąjį stiklą. Čia spalvos ryškios, garsai skambūs, kvapai aštrūs, prisilytėjimai įsimintini. Kiekvienas gamtos reiškinys – nuostabus grožio šaltinis, apmąstymų akstinas“, – pastebėjo Vincas Auryla. Kvepianti erdvė Vainilaičio poezijoje labai konkreti, tai – gamtos pasaulis.
Vainilaičio poezijoje kvepia sodai („Nemunėlis“), žiedais tarsi sniegu pasipuošusi obelėlė: „Pražydo obelėlė –/ Žiūriu į kvapų sniegą – / Saldiniai obuoliukai/ Baltuos lopšeliuos miega“ („Saldiniai obuoliukai“). Ypatingai daug įvardijama kvepiančių gėlių ir žolynėlių: ramunės, aguonėlės, nasturtai, lelijos, purienos, puplaiškiai: „Ramunė kvepia meduliu./ Rasa nukrito jau po ja“ („Kaip dėdė Šeinius“). Kvepia gėlėmis papuoštos karvių galvos: „Grįžta karvės tokios lėtos,/ Tokios sočios, lyg iš puotos./ Kvepia galvos jų gėlėtos,/ Žolynėliais vainikuotos“ („Sekminės“). Tėviškės kvapu kvepia net kmynai ir rūgštynės: „Jau kvepia rūgštynėm palaukė“ („Parnešk man ku-kū!“). Kartais žolynai neįvardijami, tačiau kvapo sukeliamu pojūčiu siekiama pradžiuginti adresatą gamtos ritmo kaita: „Po Kielės batukais/ Ištirpo ledai./ Pakilo žolytė,/ Pakvipo žiedai“ („Kielytės batukai“). Vainilaitis geba žaisti žodžiu „kvepia“. To ir pakanka, kad užuostume ir pajustume. Vainilaičiui nereikia papildomų epitetų kvapui perteikti. Poetui net nereikia įvardyti kas kuo kvepia: „Pievos lygios, pievos žalios/ Skrenda vasara iš lėto./ Aš ir vėl esu karalius/ Miško pievų tų gėlėtų.// Vėjas debesį palydi, / Ir šiltai, smagiai palijus,/ Mirguliuoja, kvepia, žydi/ Visos mano karalijos“ („Pievų muzika“). Padėti kvepėti tėviškei gali Vainilaičio Strazdanotas berniukas: „... Sužvanga deimantinės rasos kankalėliai, suvirpa žydroji prieblanda, nuringuoja į tolumas uogomis bertas takelis, atsidaro vaikystės pasakų vartai... Įsileidžia mano mintis, mano svajones... ir tada... Ir tada iš ten, iš vaikystės krašto atbėga mano bičiulis – Strazdanotas Berniukas. Atbėga pakvipęs žiedais, uogomis, atsisėda ant mano stalo, valiūkiškai nusišypso...“, - sakė Martynas Vainilaitis. Vaikystė Vainilaičiui kvepia džiaugsmu, šventės jaukumu, tetų kepamu pyrago ar žolių arbatos jaukumu: „Piemenėliai virsta kūlio,/ Pakerėti skerdžiaus rago./ Neša tetos jiems medulio,/ Siūlo kvepiančio pyrago“ („Sekminės“). Garuoja, kvepia žolių arbata, kepa namie pyragai... („Pavasario sėja“, „Jei tu nežinojai“).
Vainilaičiui svarbiausias kvapas, susijęs su tėviške yra žemės, rugių ir duonos kvapas: „Kvepia žemė po lietaus,/ Dagilėlių krūmai šnara“ („Ežio dvaras“). Gimtinės laukuose kvepia kaitra ir duona. Žemė – tai ir pievos, laukai, takai, pašilė. Tai šienas, atolas, kalneliuose kvepiantys rugiai, o slėniuose balti dobiliukai („Pas tetą Eleną“). Pakanka pasakyti, jog kvepia laukai, pašilė ir atrodo tas kapas pats savaime persmelkia visą tekstą, kelia vaizdinius: „Kvepia laukai saulėti,/ Varpų vainikai čeža“ („Derlius“). Kartais įspūdį sustiprina net du kartus minimi kvapą perteikiantys įvaizdžiai, tačiau Vainilaitis tuo nepiktnaudžiauja: „Prižadinu saulutę/ Iš mėlynų pūkų,/ Barstau alyvų žiedus/ Ant kvepiančių takų“ („Gegužis“). Vainilaičiui šieno kvapas yra tikras, atklydęs iš vaikystės. Labai panašiai apie tokią jauseną yra kalbėjęs filosofas Arvydas Šliogeris: „Mėšlo ir šieno kvapai, prisipažinsiu, man yra patys nuostabiausi pasaulyje. Bet, pabrėžiu – tikro šieno ir tikro mėšlo, nesugadinto visokių chemikalų. Tas kvapas man ir dabar sapnuojasi“. Vainilaičio poezijoje šienas žalias kaip rūta kvepia žėrinčioje saulėje, kvepia sodo gale, kvepia atolas, kvepia šienas, dobiliukai, kvepia rugiai: „Pakilo vėjelis, nutolo./ Nuskrido geltonais drugiais./ Ir padvelkė pievos atolu/ Pakvipo kalneliai rugiais“ („Rugpjūtis“). Labai dažnai žodį „kvepia“ Vainilaitis keičia žodžiu „dvelkia“, kuris dar labiau sustiprina prisiminimų keliamą įspūdį.
Namai arba tėviškė kvepia ne tik pyragu, žolių arbata, bet ir moliu, vandeniu, vėju, paparčiais dvelkiančia vėsa. Dėdė žiedžia molinį ąsotį, kuris pakvimpa paprasčiausius moliu, kurio kvapas nenusakomas, bet juntamas, vėjas kvepia arimu, o vanduo pievų žolynėliais: „Pasimaudė, paragavo/ Pievom kvepiančio vandens“ („Kiškučių pasakėlė“). Viena vertus, Vainilaičio poezijoje kvapai įprasti, pavyzdžiui, bitė kvepia medaus koriu, kita vertus, netikėti, stulbinantys, keliantys netikėtas asociacijas: „Neišeik dar –/ Nepabodai, –/ Kvepia laumžirgiai/ Šaltiniais./ O kalnely skamba sodai/ Obuolėliais deimantiniais („Mūsų rugpjūtis“). Atrodo, kad Vainilaičio poezijoje kvepia pats žodis.
Mažiausiai kvepia tie tekstai, kuriuose į pirmą vietą iškyla mitiniai vaizdiniai. Jų vertė nekinta, pakanka, kad eilėraščio meninis vaizdinys skleistųsi per mitinius įvaizdžius, kurie Vainilaičio poezijoje yra ypatingai spalvingi. Miško Monas rūko pypkę ir keisti dūmai apgaubia Kauko raistą, taip kyla palšas rūkas. Tai, beje, vienintelis eilėraštis, kur kvapas ir vaizdas susilieja, tampa viena nedaloma visuma. Iš kvapo, prigesintos spalvos sukuriamas vaizdas. Tik viename kitame ikimokyklinio amžiaus adresatui skirtame eilėraštyje kvapais perteikiamas liaudies vaikų dainoms apie gyvūnus ar žvėrių pasakoms būdingesnis alkio instinktas: pelėms taukais kvepia katino parašytas laiškas, lapei antys kvepia mėsele, šernui kvepia gilės, ežiui pelės, vilkui avinas, meškinui medaus korys ir pan. („Kas kam kvepia“). Nors Vainilaitis tradiciškai laikomas jaunesniojo amžiaus skaitytojų kūrėju, tačiau renkasi sudėtingesnę meninių vaizdų sklaidą.
Vainilaitis adresatui atveria pasaulį, į kurį žvelgiama ir giliau, ir ryškiau. Vaikystėje patirti įspūdžiai naktigonėje leidžia užuosti ar pamatyti ne tik pakvipusias rasotas pievas, bet ir pamėlusias pievų miglas, žydraakę Aušrinę, tamsiai žalias gyvačių ir požemių karaliaus akis, tamsią gyvačių karaliją... Vaikystės įspūdžiai ypatingai stiprūs. Vainilaitis teigė, jog „eilėraščio pradmenis lemia garsas ir spalva. Iš pradžių išgirstu garsą, garsinį pradą, – žodį, o vėliau –muziką.... Ieškaus žodžio, kuris atitiktų tą garsą, po to ieškau spalvos. O spalva juk irgi skamba“. Žodis, kuris kvepia ir spindi yra ypatingas, jis kelia asociacijas, o kiekvienas posmas tai tarsi filmas, maža pasaka.
Gamtos pasaulio spalvos tikros, ryškios, kilusios iš vaiko prisiminimų, atpažintos, Jei kvapas susijęs su spalva, tai spalva Vainilaičio poezijoje visiškai neatsiejama nuo garso. „O kas dėdavosi, kai į į tą didžiulį chorą įsiliedavo pušynų kikiliai, strazdai, gegutės, miško vyturiai!“ , - rašė Martyno Vainilaičio biografiją tyrinėjęs Jonas Linkevičius. Spalva ir skamba, ir kvepia ir gali būti suvokiama tada, kai savo vidaus pasaulyje žmogus pradeda jausti dvasines būsenas. Spalvomis Vainilaičio poezijoje žaidžiama, grožimasi, kartais medituojama... Jos ramina, liūdina, džiugina, svaigina, sukelia ekstazę. Vainilaičio poezijoje apstu kvapų, spalvų ir garsų, kurie lemia jo poezijos universalumą ir grožį. Net balta spalva turi savo atspalvius. Ji tradiciškai tyra, tobula, sakrali, primena vaikystę: baltas rūkas, balti ėriukai, baltas smėlis, balti žiedai.... Visos kitos spalvos, kurios yra ryškios ir tikros – mėlyna, raudona, žalia, net juoda turi savo simbolinę išraišką, padeda atverti egzistencinių klausimų esmę, pamatyti, išgirsti tai, ką jautė ir kuo gyveno Vainilaitis. Raudona dažniausia pasakų pasaulį atskleidžianti spalva, geltona – spindesio, gamtos ir sielos švytėjimo, šilumos, žalia – gamtos harmonijos, gyvybingumo ir prisikėlimo, mėlyna – ilgesio, ramybės spalvos.
Kvapų ir spalvų pasaulį atskleidžianti Vainilaičio poezija yra nepakartojama, gal net magiška. Vainilaičio poezijos visumą sudaro vaizdo, garso, jausmo ir kvapo dermė.
Pirmasis pilnas šio straipsnio variantas su mokslinių šaltinių nuorodomis buvo publikuotas leidinyje "Acta humanitarica universitetas Saulensis. Mokslo darbai. T.17 (2013). Kvapas kultūroje".