Lapkričio 15 d. Varėnos viešojoje bibliotekoje vyko konferencija „Martynui Vainilaičiui – 90“. Pranešimus skaitė Maironio lietuvių literatūros muziejaus Vaikų literatūros padalinio edukatorė Daiva Irena Šarkanauskaitė „Ateikit, – niekad neapvilsiu…“, vaikų ir paauglių literatūros tyrėjas, vertėjas, vadovėlių autorius, skaitymo ekspertas, humanit. m. dr. Kęstutis Urba „Martyno Vainilaičio eiliuotos pasakos“, leidyklos „Žara“ direktorė Ramutė Žandarienė „Prisimenant bendradarbiavimą su poetu“, filologas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojas Virginijus Gasiliūnas „Prisimenant seną pokalbį, rengtą radijui“, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento buvusi direktorė Aldona Augustaitienė „Apžvelgiant bendrystės su Sofija ir Martynu Vainilaičiais metus“, aktorė Lidija Žadeikytė „Sugrįžo mano vyturys…“. Dalyvavo M. Vainilaičio žmona Sofija Vainilaitienė ir sesuo Antosė Kierienė.
Sveikinimo žodį tarė Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta, pasidžiaugė, jog yra kilęs iš Mergežerio kaimo kaip ir Martynas Vainilaitis, su kraštiečio poeto kūryba susipažinęs būdamas mokiniu, vėliau – savo vaikams skaitydavęs mitologines sakmes. Poeto žmonai Sofijai Vainilaitienei įteikė puokštę gėlių jos 95-ojo jubiliejaus proga.
Daiva Irena Šarkanauskaitė apžvelgė Martyno Vainilaičio gyvenimo ir kūrybos kelią, pristatė muziejaus archyvą, kurį po poeto mirties padovanojo žmona Sofija. Tai knygos, rankraščiai, nuotraukos, poeto darbo stalas, ant jo stovėję daiktai, krėslas. Įdomesni eksponatai: devyni Martyno Vainilaičio eilėraščių, sukurtų jam būnat mokiniu, sąsiuviniai, iliustruoti brolio Adolfo; debiutinis eilėraščių rinkinys suaugusiems „Vyturiai palydi plūgą“ (1960), dedikuotas būsimai žmonai Sofijai; dvidešimt „Tautosakos įrašų sąsiuvinių”, kuriuose užfiksuoti 42 velnių pavadinimai ir kt.
Pasak Kęstučio Urbos, netiesioginis jo susitikimas su poetu įvyko išėjus knygai „Pramuštgalvis beždžioniukas“. Tada Kęstutis buvo antrokas, o eilėraštis „Karnavalas“ paliko neišdildomą įspūdį. „Eilėraštį skaičiau, dainavau, šaukiau, šokau. Toks įspūdis vaikui!“, – pasakojo Kęstutis. Jo prisiminimuose M. Vainilaitis – kompanijos žmogus, mėgstantis humorą, juokaujantis, jautrus kritikai. Konferencijoje K. Urba daugiau dėmesio skyrė poeto eiliuotoms pasakoms. Jas M. Vainilaitis pradėjo kurti gyvenimo pabaigoje, sekė A. Puškino, P. Jeršovo, S. Nėries tradicijomis. Sukūrė 20 eiliuotų pasakų. Yra keli kūriniai apie žvėris, mėgstamiausias gyvūnas ežys, dažni kiškiai. 1964, 1967 metų pasakos – didaktinės. Vėlesnės, pradedant „Bruknele“, remiasi sakmėmis, mitologija. Svarbus etnografo Norberto Vėliaus įvertinimas: „Jei žūtų visi mitologijos šaltiniai, tai iš „Bruknelės“ būtų galima atkurti lietuvių mitologijos sistemą.“ „Eiliuotų pasakų siužetai supinti iš kelių motyvų, veikėjai psichologizuoti. Psichologinis turinys – ne vaikiškas, atspindi suaugusiųjų psichologines savybes, jausmus. Gal todėl mitologinės pasakos nėra graibstomos. Turinys skirtas paaugliui, o knygos dizainas – vaikui“, – dėstė pranešėjas. Pastebimas siužeto plėtojimo ir eiliuotos kalbos konfliktas. Skaitant – eiliuota kalba užliūliuoja, ir skaitantysis pasimeta siužete. M. Vainilaičio kūrybos mokyklose per mažai.
Ramutė Žandarienė trumpai peržvelgė 13 Martyno Vainilaičio knygų, nuo 1999 metų išleistų „Žaroje“. Pasakojo, kaip atidžiai poetas rinkdavosi dailininkus. M. Vainilaitis intensyviai studijavo mitologiją ir dažnai sakydavo: „Tie velniai mane puola ir dieną, ir naktį, pailsėt negaliu.“ Populiarūs Lietuvos vaikų popchorai dainuodavo dainas pagal M. Vainilaičio žodžius, kolektyvų vadovai prašydavo poeto naujų eilėraščių, o jis atsakydavo, kad tik pabaigęs pasakų ciklą, sugrįš prie eilėraščių, tačiau tas laikas taip ir neatėjo. Visus kūrinius rašydavo tik ranka, juos dailiai perrašydavo Sofija. Ji buvo pirmoji vyro kūrinių skaitytoja ir vertintoja, rūpinosi M. Vainilaičio režimu, kūrybine aplinka, namais, buitimi. Be jos poetas nebūtų tiek daug parašęs.
Virginijus Gasiliūnas pateikė keletą faktų iš prieš 20 metų rengto interviu Lietuvos radijo laidai „Literatūros akiračiai“. Pokalbyje M. Vainilaitis liudijo: „Vaikų poetu ne tampama, juo reikia gimti, o koks iš tavęs išeis poetas, priklauso nuo aplinkybių“. Poetui tos aplinkybės buvo Mergežerio pradžios mokykla, turėjusi pilną komplektą lietuvių vaikų rašytojų knygų, pasakorius tėvas, mama, jautri kaip poetė, volungė, kuri girdėjosi net pro uždarytą langą. „Tikrai gera vaikų poezija turi patikti ir vaikui, ir suaugusiam. Dar gerai, kad būtų humoro“. Į klausimą, kodėl savo literatūrinį kelią pradėjo knyga suaugusiems ir tik po to ėmėsi vaikų rašytojo plunksnos, atsakė: „Kiekvienas jaunuolis bodisi vaikyste, o sulaukęs 30-ies, ilgisi jos, kuo toliau, tuo vaikystė pradeda darytis brangesnė.“
Ilgametė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento direktorė Aldona Augustaitienė priminė, kad poetas dirbo Nacionalinėje bibliotekoje. Kartu su bibliotekininkais 1965 m. įkūrė „Berniuko Žirniuko“ teatrą, sukūrė teatro pavadinimą, jame vaidino. Mėgo bendrauti, buvo nuoširdus, kultūringas ir kuklus, džiaugdavosi didelėmis vaikų auditorijomis.
Aktorė Lidija Žadeikytė padovanojo nuotaikingą M. Vainilaičio eilėraščių kompoziciją.
Dainavo vaikų lopšelio-darželio „Žilvitis“ auklėtinis Bernardas Petrūninas, vadovas Nerijus Bakula, Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos choro grupė, vadovė Daiva Selevičienė.
Renginį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, Varėnos rajono savivaldybė.
Varėnos viešosios bibliotekos
Informacinių išteklių skyriaus bibliotekininkė Daiva Armonienė
